BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tik nuolat veikdamas jautiesi žmogumi

Kas yra žmogus? Tai būtybė, turinti kūną ir sielą. Tai būtybė, gebanti mąstyti ir jausti. Jeigu pažiūrėtume giliau, tai ir kūnas būtų ne vienas, o keletas: astralinis, mentalinis ir t.t.. Kodėl taip sakau įžangoje rašinio, kuris reikalauja kalbėti apie veiksmą? Ogi todėl, kad žmogus nėra toks paprastas sutvėrimas, kuriam jaustis žmogumi pakaktų vien veiksmo, vien nuolatinio veikimo.
Apskritai, frazė „tik nuolat veikdamas jautiesi žmogumi“ man skamba paviršutiniškai. Ji asocijuojasi su amerikiečių veiksmo filmų pavadinimais. Juose dominuoja žodis „greitis“, suprantamas kaip nuolatinis veikimas, skubėjimas, kritinės situacijos. Į jas žmogus tiesiog įmetamas gyvenimo, likimo ir turi nuolat iš jų kapstytis, veikdamas labai greitai. Manau, kad tokie filmai skirti sukelti žiūrovui emocijas, sužadinti adrenalino kiekį kraujyje. Su daugelio žmonių realiu gyvenimu jie prasilenkia, nors… Šiuolaikiniame pasaulyje greitos, nepamatuotos veiksmo atakos vis dažnesnės ir vis skausmingesnės (paskutiniai įvykiai Konektikute), bet ar jos priartina žmogų prie tikrosios jo esmės? Žiūrint iš humanistinių pozicijų – ne.
Suprantu, kad temos formuluotė skirta gerajai, pozityviai veikimo pusei aptarti, bet negaliu nutylėti dar vienos asociacijos, kuri kyla išgirdus šį pavadinimą. Frazė „nuolatos veikdamas“ man primena voverės bėgimą ratu: nuolat bėga, skuba, lekia. Žodis „nuolat“ kvepia rutina, nesvarbu, kas tai būtų, o rutina su gera, žmogiška savijauta neturi nieko bendra.
Visgi sutinku, kad žmogus turi eiti į priekį. Tam jis turi tolimuosius ir artimuosius tikslus ir bent šiokius tokius planus , kaip tų tikslų siekti. Manau, kad jaunas žmogus nebūtinai turi viską žinoti. Turi būti atradimų, ieškojimų metas be baimės, be vengimo eiti ten, kur nieko, atrodo, nežinai, nes tik taip ir atrandi kelius, savo veikimo trajektoriją. „Keliai atsiranda po žengiančiomis kojomis“, teigia su jaunimu aktyviai dirbantis grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas – Svaras. Anot jo, domėjimasis pasauliu ir bandymai jame yra vienintelė galimybė atrasti, ką norėtum ir galėtum jame veikti.
Nereikia pamiršti, kad ir didžioji klasika apie nuolatinį žmogaus norą veikti dar neatrastose plotmėse, turi ne vieną pavyzdį. Štai J. V. Gėtės filosofinės tragedijos „Faustas“ herojus, mokslininkas, alchemikas Faustas, nusivylęs ir pavargęs nuo mokslo tiesų ima trokšti ir ilgėtis patirtino (jausminio, jutiminio) iki šiol jam nepažinto gyvenimo. Jam neužtenka vien knygų. Faustas nori žinoti daugiau apie gamtos reiškinius: „Bejėgis stoviu prieš gamtos vartus/ Ją tebegaubia slaptingumo skraistė“, apie žmogaus ir gamtos esmę. Veikla, nuolatinis siekimas - jam didžiausios vertybės. Tai atskleidžia Faustui verčiant Evangeliją pagal Joną. Faustas ieško tikslaus vertimo - jo nepatenkino įprasta frazė: „Iš pradžių buvo žodis“. Jis svarsto įvairias daugiaprasmio originalo žodžio reikšmes ir apsistoja ties viena: „Iš pradžių buvo Veiksmas“. Faustas ne tiek stengėsi tiksliai išversti, kiek ieškojo sau atsakymų, nes manė, kad tik veiksmas gali padėti išspręsti žmogaus būties esmę.
Manau, kad pirmiausia turi būti mintis ir pasvarstymai, kokia linkme nukreipti savo veiksmus. Yra įvairių tipų žmonių: vieni pirmiau nuveikia, po to galvoja; kiti – galvoja, galvoja ir nesiima veiksmų; treti – iš viso nieko negalvoja ir nedaro, tik plaukia pasroviui. Jeigu žvilgtelėtume į teatro sceną, o gyvenimas, kaip žinia, taip pat yra teatras, tai pamatytume, kad joje gali ir nebūti išorinio veiksmo, tik minimalus judėjimas, bet tuo pat metu juntamas intensyvus vyksmas. Būtent, ne veiksmas, o vyksmas. Kaip sąlyginiai, išoriniai veiksmai gali sukelti tokį intensyvų vyksmą scenoje? Tai teatro meno paslaptis, bet ji paaiškina, kas yra tas tikrasis veikimas realiame gyvenime. Taigi, nebūtina daug lėkti, bėgti, nuolat verstis per galvą, kad daug nuveiktum. „Veikimas turi būti apgalvotas, nes lėkdamas per gyvenimą, gali išmėtyti viską, ką turi brangiausio“,- teigia gyvenimo matę interneto komentatoriai.
Skaudu, kai daugelio žmonių veiklos modelius formuoja mūsų rinkos ekonomikos dėsniai. Genami alkanų pilvų jauni ir pagyvenę žmonės priversti dirbti ne vien sau įdomius, jų pašaukimą atitinkančius darbus. Dirbdami tiesiog darbus, kurie jiems teko svetimose šalyse, žmonės bando prisitaikyti prie gyvenimo dėsnių, išgyventi, o jeigu pavyksta – susikurti gerovę sau ir savo šeimoms. Ar ši jų veikla skatina jaustis žmogumi? Ar tai tik skaudus išgyvenimo, išlikimo klausimas? Apie tai kalba režisierius O. Koršunovas ir pjesės autorius M. Ivaškevičius spektaklyje „Išvarymas“. Pats pavadinimas sufleruoja atsakymą: ar būti išvarytam oru? nieko žeminančio? O juk jie, jauni žmonės, būtent taip neria į savosios laimės paieškas.
Darbas, veikla gelbsti žmogų nuo nuobodulio ir ydų. Laikas, praleistas nieko neveikiant atrodo beprasmiškai išvaistytas. Tuomet sakom, kad vakarykštė diena nebegrįš, kad mes kažką praleidom. Aš nevertinu gyvenimo taip tiesmukai. Laimingu žmogumi tapti nėra taip jau paprasta, čia nėra vienintelių taisyklių ir receptų. Vyresni žmonės sako, jog tam reikia daugybės pastangų ir laiko. Kai kuriems viso gyvenimo. Ir kiekvienas nueina skirtingą kelią. Aš jį ir vadinčiau veikimu – „kiekvienam savo“.

Patiko (12)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą