BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sąžinė - vienintelė ir nepaperkama žmogaus teisėja?

Sąžinė neabejotinai yra toks jausmas, kurį turi kiekvienas žmogus. Tiesa, kartais žmogus sugeba negirdėti sąžinės priekaištų ir savo poelgiais bando įrodyti, kad jos neturi. Kaip bebūtų, sąžinė žmones teisia už jų poelgius, ir vieniems ji - vienintelė ir nepaperkama teisėja, o kitiems, neklausantiems sąžinės balso, teisėjais belieka tik visuomenė ir įstatymai.
Pastarieji žmonės iš tiesų yra didelė išimtis ir retai pasitaikantis atvejis. Žmones, nepaisančius sąžinės priekaištų, galima suskirstyti į dvi kategorijas: jie arba labai silpni, arba labai stiprūs. Stipriųjų žmonių kategoriją nuteisti gali tik įstatymai. Tai tokie žmonės, kurie moka gyventi su kaltės jausmu arba net nesuvokia padarę kažką blogo. Sąžinė jų nekankina, neverčia gailėtis - dėl to jie nepatiria vidinių kančių, neatlieka bausmės. Toks žmogus yra Albero Kamiu knygos „Svetimas” pagrindinis veikėjas Merso. Jo nesujaudina motinos mirtis ir visiškai negraužia sąžinė, kad ją retai lankė. Tačiau labiausiai stebina tai, kad Merso visiškai nekankina sąžinės priekaištai dėl, galima sakyti, betikslio arabo nužudymo. Teisme jis neatgailauja, nejaučia kaltės. Merso sąžinė tyli. Taigi šiuo atveju jį nuteisia teismas, nes tai vienintelis būdas nubausti tokius abejingus žmones kaip Merso. Tiesa, atrodo net mirties nuosprendis jo pernelyg nesujaudina, nepažadina sąžinės balso, nepriverčia suvokti savo elgesio pasėkmių ir dėl jų gailėtis. Šis veikėjas gali ne vieną skaitytoją nustebinti savo nesuvokiama psichologine stiprybe ir abejingumu, ne vienas gali apkaltinti jį sąžinės neturėjimu. Tačiau yra ir kitokių, silpnų žmonių, kuriems aukščiausias teismas yra visuomenė. Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė” veikėja Veronika galbūt būtų galėjusi gyventi viduje girdėdama sažinės balsą, tačiau viešas pasmerkimas, žmonių abejingumas, atstūmimas buvo didžiausia bausmė, kurios ji negalėjo pakelti ir nusižudė. Aplinkinių nusigręžimas nuo Veronikos ją kankino daug labiau nei sąžinė, ir šių kančių ji nesugebėjo išgyventi, ją nuteisė žmonių teismas. Veronikai ir Merso sąžinė nieko nereiškė, antraip juos teistų ne visuomenė, ne įstatymai, bet kankinantis vidinis balsas.
Vis tik didžiajai daliai žmonių sąžinė yra vienintelė ir nepaperkama teisėja. Vienintelė, nes pati aukščiausia, pati svarbiausia. Nepaperkama - nes savęs, savo vidinio balso apgauti, papirkti neįmanoma. Sąžinės nuteistuosius galima pradėti vardinti nuo paties elementariausio ir visiems žinomo biblinio pavyzdžio - Judo. Tai Jėzaus mokinys, kuris Jį išdavė. Jėzus žinojo, kad taip įvyks, perspėjo, bet nesuvaržė žmogaus laisvės ir Judas pasirinko - klaidingai. Už išdavystę jo nebaudė Dievas, nebaudė Jėzus, nebaudė įstatymai. Tačiau to ir nereikėjo - vienintelė teisėja buvo jo sąžinė. Tas kankinantis ir kamuojantis vidinis kaltės jausmas neleido jam gyventi ir jis pasikorė. Tokia buvo Judui skirta teisėjos sąžinės bausmė. Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina” herojė Ana taip pat pakėlė prieš save ranką, negalėdama gyventi kankinama sąžinės balso. Jis ją teisė ir Ana gailėjosi, paskyrė sau tokią bausmę - nebegalėjo gyventi žinodama , kaip smarkiai suklydo išardžiusi savo šeimą. Nors visuomenė Aną smerkė, su tuo susitaikyti ji pajėgė, bet tik ne su vidinėmis kančiomis. Sąžinė, kaip teisėja, Anai buvo daug svarbesnė, nei žmonių teismas. Dar vienas jau daug realesnis ir daugeliui artimesnis pavyzdys yra viena žymiausių lietuvių poečių - Salomėja Nėris. Jos gyvenimas buvo sudėtingas, dažnai verčiama aplinkybių, kartais ir pati priimdama sprendimus, ji padarė nemažai klaidų. Dėl jų Salomėja Nėris gailėjosi, sąžinės priekaištų kankinama ji parašė eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio”, kuriame vyrauja atgailos motyvas („Savęs aš gailiuosi”, „Maironiui”). Vidinę kančią perkėlė į savo kūrybą ir niekas jos labiau neteisė nei sąžinės balsas. Beveik kiekvienas žmogus yra patyręs kankinančius sąžinės priekaištus ir žino, kokia griežta teisėja yra sąžinė.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nėra objektyvesnio, skaidresnio ir teisingesnio teismo nei sąžinė. Jos vienintelės niekada nepapirksi, visų kitų teisėjų skiriasi tik kaina. Tačiau, kaip bebūtų gaila, yra tokių žmonių, kurių sąžinė nepaveikia. Tada belieka juos teisti įstatymiškai, nes tik taip galima nubausti.

V.M.

Patiko (12)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą