BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ lyrinio subjekto charakteristika

Eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu” manoma yra didžiausią poetinę vertę turintis Salomėjos Nėries kūrinys. Jame tarp lyrinio subjekto ir gamtos nebėra sienos, nebėra ribos, skiriančios paralelines plokštumas, dabar lyrinis „aš” ir gamta susilieja į vieną, skirtingai nei ankstesnėje poezijoje. Šiame rinkinyje vien eilėraščio žmogaus jutimai - nepaprastai skaidrūs ir trapūs, tokie lengvi ir grakštūs kaip gamtos vaizdai. Tai viena dalis eilėraščių. Kita - neslepiamos, beveik tiesiogiai reiškiamos emocijos: ironija, liūdesys, nostalgija, dramatiškumas.
Vienas ryškiausių eilėraščiuose pastebimų motyvų - lyrinio subjekto ir gamtos dermė, stiprus ryšys. Eilėraštyje „Kam tą vakarą” lyrinio subjekto trumpos emocijos dažnai kaitaliojasi su gamtos kadrais, taip vienas kitą papildydami. Asociacijų ryšiai su gamta padeda lyriniam subjektui aiškiau atskleisti savo jaumus, sudėtingą sielos būseną: „Meilės viešnios išvažiavo / Kam tą vakarą nūdien miniu? / Ir pagelto lapas klevo / Nuo aitrių šalnos bučinių”. Vyraujantys jausmai - nostalgija, ilgesys. Gamtos vaizduose yra sutelkta lyrinio subjekto jausmų, prisiminimų, asociacijų gama. Vien eilėraštyje „Rudenio arimuos” ramunėlė - tai simbolis, įprasminantis lyrinio subjekto jausmus - skurdžią vienatvę, žmogaus bejėgiškumą, gailestį, liūdesį… Šiek tiek kitoks lyrinis „aš” yra eilėraštyje „Tu nubusi” . Jis - viltingas, tikisi, kad su pavasariu ateis ir atgimimas („ <…> O pavasaris žarstys žvaigždes”), atsirėmimas į „gaivalingą žemės pagrindą” suteikia lyriniam subjektui harmonijos jausmą. Šis eilėraštis tai gamtos kreipimasis į lyrinį žmogų, eilėraštyje yra tik jie dviese - žemė ir žmogus, jų stiprus ryšys. „Tu nubusi vidury nakties, - tai gimtoji žemė tave šauks”. Gamta slopina visa, kas smulku, kasdieniška, laikina. Ji nutildo visus rūpesčius, nuoskaudas ir prieštaravimus. Bet ryškiausiai lyrinį subjektą kamuojanti būties mintis atskleidžiama eilėraštyje „Diemedžiu žydėsiu”. Lyrinis subjektas suvokia, kad jis net ir po mirties galutinai neišnyks - šiuo atveju pereis į diemedžio žiedą. Šiame virsme sutelpa visas lyrinio žmogaus gyvenimas - mirties baimė, būtis - išnykimas ir amžinas atgimimas kitame pavidale. („<…> manęs jau neberasi”; „<…> aš diemedžiu žydėsiu”). Minėtuose eilėraščiuose neįmanoma nepastebėti kokia svarbi lyriniam „aš” yra gamta.
Kitomis spalvomis lyrinis subjektas atsiskleidžia eilėraščiuose, kuriuose nebelieka gamtos motyvo. Eilėraštyje „Einam!” lyrinis subjektas kitoks - nebėra švelnumo, lyriškumo, nostalgiškumo - pasirodo kita eilėraščio žmogaus „medalio pusė”. Jis nusivylęs, ironiškas, netgi šiek tiek sarkastiškas, pašiepiantis: „O minia abejinga, / nuosaiki visada, / plauks apsunkus, laiminga, - / kaip galvijų banda.” Panašūs lyrinio subjekto jausmai vyrauja ir eilėraštyje „Varnos”: „Jūsų vietoj kitos / Po mėšlynus les… / Tik mažos lakštutės / Daugel pasiges - - “. Toks lyrinis subjektas yra daug realistiškesnis, nebe toks poetiškas, tačiau tokiuose eilėraščiuose pasirodanti kita asmenybės pusė sukuria pilną, įvairiapusišką eilėraščio žmogaus paveikslą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad lyrinis subjektas yra dinamiškas, jausmingas, jo išgyvenimų centre - žmogaus skausmas, nostalgija, nusivylimas, ilgesys ir, bene svarbiausias motyvas, gamtos ir žmogaus neatsiejamumas.
V.M.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą