BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar pritariate teiginiui, kad „ … kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą.“?

2012-10-07 parašė metide

Žymus šių laikų rašytojas Robin Sharma savo knygoje „Kasdienės įžvalgos” teigia, kad gebėjimas pasirinkti požiūrį yra didžiausia žmogaus dovana. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad jis turi valią. Valią rinktis, mąstyti, priimti sprendimus. Todėl neabejotinai teisingas yra Juozo Apučio teiginys, kad „… kiekvienam valia pasirinkti savo sprendimą.” Tiesa, kartais pasitaiko tokių situacijų, kai žmogaus laisvė yra ribojama, nors kiekvienas individas turėtų turėti galimybę pats pasirinkti.
Galima neabejoti tuo, kad kiekvienam asmeniui galimybė pasirinkti savo sprendimą yra reikšminga. Apsisprendimo laisvė yra prigimtinė dovana, suteikta žmogui nuo pat žmonijos atsiradimo. Kaip rašoma Senojo Testamento Pradžios knygoje, pirmoji pora - Ieva ir Adomas - turėjo visišką laisvę rinktis. Dievas juos apdovanojo valia pasirinkti tarp gėrio ir blogio - galimybę patiems priimti sprendimus. Pirmieji žmonės turėjo apsispręsti, ar skinti pažinimo vaisių, ir jų laisvė nebuvo varžoma. Ieva ir Adomas buvo gundomi, tačiau sprendimą jie priėmė patys. Tai ir davė pamatus supratimui, kad žmogaus sprendimai yra jo paties rankose.
Laisvos apsisprendimo galimybės svarba išryškėja ir tolimesnėje istorinėje raidoje. Šiais laikais populiariausia santvarka yra demokratija, kurios ištakos siekia senovės Graikiją. Pagrindinis Antikoje atsiradusios valdymo formos bruožas paremtas kiekvieno žmogaus galimybe apsispręsti. Nuo to laiko praėjo du tūkstantmečiai, tačiau niekas iki šiol nesugalvojo tobulesnės valdymo formos negu ta, kur kiekvienas žmogus sprendžia savo tautos ir savo likimą. Tiesa, istorijoje yra ir kiek kitokių pavyzdžių. Kartais žmonės neturi galimybės pasirinkti savo sprendimą, nes kažkas kitas už juos nusprendžia. Ko gero, nei vienas žmogus savo noru nepasirinko keliauti į koncentracijos stovyklas. Tokią savo skaudžią gyvenimišką patirtį autobiografiniame romane „Dievų miškas” aprašė Balys Sruoga. Nei vienas kartu su juo Štuthofe atsidūręs žmogus pats sau nepasirinko tokio likimo, tačiau autorius savo pavyzdžiu nori perduoti žinutę, kad tik kiekvieno žmogaus valia yra pasirinkti kaip, atsidūrus kritinėje situacijoje, jis toliau gyvens. Visus gyvenimo įvykius galima vertinti taip, kaip pats žmogus nori. Asmuo turi valią pasirinkti savo sprendimą kaip reaguoti į įvairius gyvenimo iššūkius, ir ši galimybė yra didelė dovana.
Galiausiai, šiuolaikinėje visuomenėje yra labai svarbu pačiam žmogui nuspręsti daugelį dalykų. Moderni aplinka žmones nejučia asimiliavo ir globalizacijos veikiami jie tapo panašūs vieni į kitus. Tai lemia noras pritapti ir baimė būti kitokiais, net jeigu mąstydami ir elgdamiesi kaip visi, žmonės jaučiasi negerai. Būtent todėl individas turi pasirinkti savo sprendimą - turėti savo gyvenimo filosofiją. Ryškus tokios asmenybės pavyzdys yra aprašomas Albero Kamiu knygoje „Svetimas”. Pagrindinis veikėjas Merso savo gyvenimą suvokia kaip jo paties pasirinkimų visumą. Vyras jaučiasi tik pats vienas turintis valią priimti sprendimus, susijusius su jo gyvenimu. Jokios visuomenėje priimtinos normos nedaro Merso įtakos, nes jis gyvena remdamasis savo supratimu, o ne žmonių suformuota nuomone. Nors veikėjo gyvenimas nesusiklosto laimingai, tačiau jis niekados neišdavė savęs. Išsaugoti savo individualumą žmogui gali padėti tik suvokimas, kad būti minios dalimi nėra išeitis - reikia pačiam priimti savo sprendimus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad žmogus tikrai turi valią asmeniniam apsisprendimui - tai atėjo nuo pat senovės ir yra svarbu iki šiol. Derėtų tik suvokti, kad vieno žmogaus tiesa nebūtinai turi būti kito žmogaus tiesa - reikia gyventi remiantis savo filosofija ir priimant savo sprendimus, net jei ne visada tam yra palankios aplinkybės.
V.M.

Rodyk draugams

Mano teatras - mano mieste

2012-10-07 parašė metide

Miestas, kuriame yra teatras, atrodo, tarsi turėtų savo paslaptį. Keista ta paslaptis. Sunkiai nusakoma žodžiais, bet argi viską galima jais pasakyti? Ne, tikrai ne. Tam ir yra teatras - ten kalbama kita kalba - teatro kalba, o ji - ne vien žodžiai. Tai kažkas, ką įtari esant, bet negali niekur surasti. Ir tuomet eini į teatrą. Nes ten gyvena tas kažkas…
„Tikiuosi, jis fantastiškas”,- apie mano miesto teatro spektaklį rašė pats rašytojas M. Burgessas. Čia jis apie „Heroiną”, nors pastatymo pagal savo knygą pats nematė. Aš mačiau. Žiūrėjau į raudona spalva užlietą erdvę, scenoje besiblaškančias sužeistas jaunų žmonių sielas, ir tame šiurpaus gyvenimo filme pirmą kartą buvau taip arti žiaurios realybės. Kai ji, realybė, verianti, žeidžianti, ateina nuo scenos - aš, atvirkščiai, tampu stipresnė. Ir atgrasi tikrovė atrodo išsprendžiama. Ir ne tokia beviltiška. Kas tai? Ar žmonės, esantys scenoje, mums įpila taurę tikėjimo eliksyro? Kodėl jų sudėliotas pasaulis atrodo viltingiau? Ar tai tik iliuzija? Iliuzija, kuria nori patikėti. Todėl ir sakau, kad teatras - tai paslaptis.
Kartais, kai nuotaika keičiasi minučių ritmu, nesuprantamu net sau pačiai, pats geriausias vaistas nuo šios „aritmijos” - gyvas bendravimas su žmogumi, kuris teatro scenoje nori tau pasakyti: „Ei, žmogau, atsikvošėk, dirstelk į mane, kitus - pamatyk save tarsi veidrodyje - tau palengvės”. Ir taip nutinka. „Brendimo kančios” atsuko man kitą veidrodžio pusę (tiesa, man tuomet buvo 13m.), o joje aš pamačiau… ai, nenorėčiau visko taip išplepėti. Tai buvo taip laiku ir, tiesą sakant, vietoje… mano gimtajam mieste.
Man patinka, kad mano miestas turi savo teatrą. Ir netgi savąją - moksleivišką auditoriją. Žiūrovų salėje kartais jaučiuosi kaip jaukiame moksleivių sambūryje. Manau, kad čia susirenka giminingos sielos - tai juntama tvyrančiame ore. Apskritai, teatras turi tik jam būdingą salės šnaresį, savo tylą, net kvėpavimą. Scenos vyksmas sujungia sėdinčius salėje nepažįstamus žmones. Kažkoks keistas vienijantis jausmas tarsi nematomas užpildas užlieja salės erdvę, kurioje tu esi, o gal ir ne… Gal vaikštai kažin kur Nemuno pakrante ieškodama žaliaakio Žuvų piemens pėdsako ar klausaisi melodingos Dailidės dukters baladės? O gal širdis spurda Dubingių dvare kartu su meilės dramą išgyvenančios nelaimingos Lietuvos karalienės gėla? Galbūt iš visų jėgų šauki: „Bėk, Beatriče, bėk! Bėk, kol visa griaunanti inercijos banga nenubloškė tavęs, kol nepasiglemžė aklas žiaurumas, bėk…”
Ne, „teatras negelbėja, jis leidžia sužinoti”,- sako italų režisierius Romeo Castellucci. Bet sužinoti teatre - verta. Mano teatras - mano mieste atveria duris į platesnes meno erdves. Čia darnoje sugyvena fotografija, dailė ir muzika. Man įdomiausia - pirmoji, leidžianti į pasaulį dirstelėti trečiąja akimi - pro fotoobjektyvo stiklą. Nestatau sienų suvokdama pasaulį tarp įvairių meno šakų: sustingęs vaizdas nuotraukoje turi savo judesį, garsą ir net žodį, o judantys paveikslai scenoje ilgai sustingsta atmintyje ir vėl atgyja vaizduotėje. Eidami į mažąją salę spektaklio link praeiname pro fotomenininkų darbus. Tos šnekančios sienos, nukabinėtos fotografijomis, tarytum tiltas, jungiantis labai panašius pasaulius - jų centre „žmogaus apnuoginta širdis”. Ir ką gi ji man primena? Ogi, kad mano teatras turėjo puikų poetinių vaizdinių pasaulį, sukurtą pagal Mačernio „Vizijas”. Mačiau jį, kai dar nebuvau skaičiusi poeto eilių. Viskas tuomet buvo panašu į pasaką. Ir gerai. Aš laiku atėjau į šią pasaką. Tada ji man buvo tik graži, o dabar - sudėtinga, kartais nesuvokiama, provokuojanti, atverianti, klausianti. Bet visuomet reikalinga…
Stabteliu prie skelbimų lentos. Šviežutėlis spektaklio plakatas, dar kvepiantis spaustuvės dažais, kviečia trumpam pokalbiui praeivius. „Šitas geras, šitas - ne man, ko gero per rimtas, nežinau, ar to noriu dabar, o kas iš to…” - girdžiu kaip kalbasi jie su tavimi. Nenusimink, šiandien tokia diena. Jie turi daug reikalų. Svarbių. Jie skuba: šiek tiek pavargę, šiek tiek sunerimę, šiek tiek abejingi, išdėlioję save po dalelę prie kiekvieno rūpesčio stotelės.
Visi mes - gyvenimo praeiviai. Visi sustojame įlipti ir išlipti savose gyvenimo stotelėse. Vienoje gražioje stotyje stovi mano miesto teatras… Argi nesakiau, kad toks miestas turi savo paslaptį…

Rodyk draugams

Moralinė ekologija

2012-10-07 parašė metide

“Eko” kyla iš graikiško žodžio “oikos” - lietuviškai būtų “namas”, “būstas”. Aš žmogaus namus suprantu ne tik kaip būstą, skirtą gyventi, bet kaip vidinės ramybės, širdies šilumos ir harmonijos pojūtį, buvimą aplinkui save. Širdies, kaip ir aplinkos užterštumu reikėtų labai susirūpinti šiuolaikinės visuomenės žmogui. Dalai Lama yra pasakęs: “kol esate žmonių visuomenės dalis, labai svarbu, kad būtumėt širdingas ir šiltas žmogus.” Deja, žmogus labiau trokšta atrodyti negu būti geru (širdingu). Šiandien tai ne tik individuali, bet taip pat socialinė bei kolektyvinė problema. Gausybė labdaros akcijų tarytum liudija mūsų gerumo proveržius. Iš tiesų, tai geriau negu nieko nedarymas, abejingumas. Visgi, žvelgiant giliau, daugelis jų - tik vienadieniai blizgučiai, reikalingi mūsų pačių sąžinės priekaištams nuraminti.

Filosofiškai mąstant, jeigu žmogus suprastų, jog svarbiausia yra ne daryti visa, ką gali (nes darydamas viską gali sunaikinti save ir visą pasaulį), bet žinoti, jog yra ne tik galėjimo, bet ir privalėjimo bei leistinumo ribos. Yra dalykų, kurie neįmanomi nes morališkai neileistini. Reikėtų įsisavinti pagrindinį ekologijos uždavinį, kad pirmiausia žmogaus viduje turi viešpatauti būties švara, t.y. dvasinė ekologija. Antraip, visa kita virsta tik į blogą.

Rodyk draugams

Apie knygas…

2012-10-07 parašė metide

Knyga yra unikalus reiškinys žmonijos istorijoje. Juk negalima pavadinti tik preke ar tik literatūros, meno ar mokslo kūriniu, tačiau ji gali būti ir viena, ir kita. XXI amžiuje knyga atlieka įvairiopą vaidmenį: jis tiesiogiai priklauso nuo knygos paskirties. Mokslinės knygos turi išliekamąją vertę. Jos skirtos intelektualiajam skaitytojų ratui. Mokslinę knygą gali skaityti ir studentas, ir dėstytojas, kitas mokslininkas, srities specialistas ir šiaip intelektualus žmogus, kuriam rūpi būtent ta sritis. Dažniausiai visgi skaitome mokslo populiariąsias knygas. Jas taip pat rašo mokslininkai, bet jų stilius yra mokslinis populiarusis, kad būtų suprantamas platesniam skaitytojų ratui. Straipsnius skaito, kaip ir buvo pasakyta literatūrologės Dalios Dilytės “vidutiniškai išsilavinę Lietuvos inteligentai” bei besimokantis jaunimas, o dabar ir daugelis tiesiog įvairaus plauko bedarbių, sėdinčių namuose ir komentuojančių internete.

Rodyk draugams

„Kai gamta miega, jos alsavimo ritme gali paslaptį išgirsti“

2012-10-07 parašė metide

… jeigu įsiklausysi. Tik ar mokam įsiklausyti? Diena barstydami save po dalelę įvairiausiuose svarbių pamokų labirintuose dažniausiai nurimusios gamtos alsavimo jau negirdime. Patys būname jau nugrimzdę į miego paslaptį.
Mes - miesto vaikai. Tai kas, kad dar ošia mūsų kiemuose liepsnabokščiai klevai, šiurena moteriški liepų siluetai. Langą atsidarom vis rečiau. Mat, daugelis civilizacijos teikiamų „patogumų” (kaukiančios signalizacijos, mašinų ūžesys) verčia kuo sandariau uždaryti langus ir duris.
Visgi, kai gamta miega, jos alsavimo ritme man gražiausia - žvaigždžių paslaptis. Kas tu - balta, gelsva, rausva, blyški, ryški, ryškesnė dėmelė danguje? Kodėl verti mane kaskart pajusti mūsų kasdieniškų rūpesčių menkumą ir keli nenumaldomą norą būti kažkuo, kuo nesu, būti kitur - nors nežinau kur? Ar tai beribės visatos šauksmas atsiliepia mažoje mano širdyje - aš irgi jos dalis? Ir tik pakėlusi akis į tave, žvaigždėtą dangų, tai pajuntu. Kas tos gyvos dangaus akys? Galbūt tūkstančiai akių, žiūrinčių į žvaigždes, susitinka jose ir grįžta atgal į žemę, praskrodę šviesmečius, kad nukristų į mūsų mintis. Tuomet mes gimstame, tuomet tampame kažkuo didingesniu, negu esame iš tikrųjų.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme aš jaučiu ramybės paslaptį. Kad ir gėlės… Jos, kaip ir žmonės, gyvena neramioje aplinkoje, kenčia pasaulio užterštumą ir nuosmukį. Ir vis dėlto, kad ir kur jos augtų - pakelėse, prie sąvartynų, apleistuose kiemuose - jos visada gražios, linksmos ir kvapnios. Jos alsuoja ramybe ir romumu. Tokia jų prigimtis. Mes - panašūs į gėles. Mes irgi turime gyventi natūralų, ramų gyvenimą. Žiūrėdama į gėles suvokiu, kad sielos prigimtis - ramybė. Argi tai ne paslaptis? Šią paslaptį jau senų senovėje įminė Rytų religijos, kuriomis dabar labai susidomėję Vakarų pasaulio žmonės. Jie sako savo maldose „OM ŠATI” indų kalba, tai reiškia - esu rami siela. Kiekvieno iš mūsų, kiekvienos sielos tikroji prigimtinė religija yra ramybė. Ir nereikia kopti į Himalajus, užsidaryti į vienuolyną, kad pajustume šią ramybę. Ji teka ir lietuviško beržo kamienu, žvelgia žalčio žvilgsniu iš žalio ežero vandens, šnara nukritusių lapų kvėpavime, rieda lietaus lašu per mano lango stiklą.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme gali išgirsti tūkstančius paslapčių. Reikia tik vieno - įsiklausyti!..

Rodyk draugams

Tėvai manęs nesupranta…

2012-10-07 parašė metide

Daugelis mano bendraamžių pasakytų, jog tėvai jų nesupranta. Mes, paaugliai, sakytų jie, trokštam laimės, norim elgtis, rengtis taip, kaip norime mes, o tėvai mūsų nesupranta. Deja, elgtis, taip kaip nori, dar nėra taip trokštama laisvė. Laisvė - tai ir atsakomybė, pareiga, o ne tik neapgalvotas siekis veikti ką nori. Tuomet tėvai mums primena, jog egzistuoja ribos, kurių mūsų maištingos sielos nenori pripažinti. Tada ir sakome - „Tėvai mūsų nesupranta”. Bet iš tiesų yra kitaip.
Mane tėvai supranta. Aš galiu rinktis draugus, rengtis, šukuotis taip, kaip noriu aš. Svarbiausia, kad visuomet galiu pasikalbėti su savo tėvais: ir mama, ir tėčiu - kada tik noriu. Man jie ir draugai, ir vyresnieji patarėjai - tokie ir turi būti tėvai. Aš visada turiu teisę rinktis ir apsispręsti pati, bet visuomet galiu klausti ir gauti atsakymą, patarimą.
Ne visi tėvai ir ne visi vaikai yra vienodi. Kai kurie tėvai, manau, iš tiesų nepelnytai suvaržo savo vaikų savarankiškumą, ilgai nepasitiki savo atžalomis. Tai blogai. Tuomet paaugliai tik ir laukia momento, kaip „atitrūkti nuo grandinės”. Jų didžiausia svajonė, kad tėvai leistų vasarą grįžti į namus vėliau negu devintą valandą vakare. Man nereikia apie tai svajoti todėl, kad manimi pasitiki. Bet aš taip pat turiu svajonių… Mano svajonių sparnai yra apgaubti mano tėvų meilės. Nesvarbu, jog kartais aš ne iš karto suprantu mamos norus, patarimus, bet jie mane verčia susimąstyti ir ieškoti atsakymų.
Manau, kad tėvai su vaikais ir vaikai su tėvais nesusikalbėdavo visais laikais. Anksčiau galbūt paklusdavo iš baimės ir besąlygiškos pagarbos, bet viduje kentėdavo nemažiau negu dabar. Šių dienų žmonės susvetimėję. Nuoširdus bendravimas tampa retenybe. Todėl tėvai ir vaikai vis sunkiau supranta vieni kitus.

Rodyk draugams

Pristatykite ir įvertinkite kelias jaunimui skirtos lietuviškos žiniasklaidos priemones. Paaiškinkite, kuo jos jums patrauklios, kuo – ne.

2012-10-07 parašė metide

Žiniasklaida, kitaip dar vadinama „visuomenės informavimo priemonėmis” - tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui. Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas, televizija ir internetas. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę. Lietuviškas pavadinimas „žiniasklaida” yra palyginti naujas (įvestas apie 1990-uosius), prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas „medijos” terminas. Visame pasaulyje žiniasklaida yra pripažinta kaip ketvirta valdžia smarkiai įtakojanti visuomenės nuomonę.
Kokią įtaką daro žiniasklaida? Jaunimui ji yra informacijos šaltinis. Mokykla yra akademinių žinių perteikimo vieta, šeima - buitinio gyvenimo, šeimos tradicijų perteikimo vieta, o žiniasklaida moko gyventi (reklaminiais tekstais ir vaizdais, muilo operomis, trileriškais pojūčiais, informacija apie vartojimą). Psichologai juos dabar vadina gyvenimo įgūdžiais.
Žiniasklaidos įtaka žmogui - ir ypač jaunam - yra milžiniška. Net lemtinga. Žiniasklaida net ir pasyviai perduodama informaciją apie įvykius, pramogas, ugdo sensacijų bei pramogų laukiantį, trokštantį žmogų; formuoja jo gyvenimo nuostatas bei elgesio modelį. Kitaip tariant - pati susikuria savo vartotoją, kuris aklai tiki, kad žiniasklaida jam tarnauja. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Moderniam XXI amžiaus žmogui iškilo naujas, sakyčiau, labai svarbus uždavinys - išmokti protingai naudotis tuo, ką siūlo žiniasklaida. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę - iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Tačiau iškyla klausimas - kaip tokia pasirinkimo teise pasinaudoti paaugliams, jaunimui, jeigu jiems skirtų žiniasklaidos priemonių yra labai nedaug, o ir jos dažniausiai apibūdinamos kaip pigios ir bukos pramogos siūlytojos.
Štai, kad ir žurnalas „Panelė”, save tituluojantis populiariausiu mėnesiniu žurnalu Lietuvoje, anot jo redaktoriaus Orijaus Gasanovo, nesiorientuoja į tai, kas paprasta ir pigu: „mes darome tyrimus su skaitytojais, pasvarstymus, diskusijas, turime savo detektyvų klubą, kur įvairius herojus aptarinėjame, skaitome laiškus, kurie mums pasakoja savo nuomonę. Jeigu parašome apie blogą herojų, tai ir atsiliepimų gauname smerkiančių jį.” Esu skaičiusi šiame žurnale penkiolikmetės, pagimdžiusios kūdikį, istoriją. Šis rašinys sulaukė kelių tūkstančių atsiliepimų. Jaunimas iš tokių istorijų mokosi, mano redaktorius. Pritarčiau tokiai jo nuomonei.
Įdomu, kad žurnalą skaito žmonės nuo 15 iki 40 metų. Tokį skaitytojų ratą redaktorius įvardija kaip jaunimą. Yra nuomonių, kad žurnalą skaito ir daug jaunesni žmonės. Visgi šis žurnalas skirtas daugiau suaugusiam jaunimui, taip mano Žurnalistų etikos tarnybos inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas. Jis, nepaisant teigiamos redaktoriaus nuomonės apie „Panelės” žurnalo temas, šį žurnalą skirtų prie labiau neigiamas tendencijas skleidžiančio leidinio, o ne puoselėjančio vertybes, turinčias tinkamą, gilesnį, teigiamą turinį. Jis „Panelės” panelę pavadino jusline, su tokia panele į pasimatymą neitų.
Mano nuomone, šiame žurnale, kaip ir kituose leidiniuose, daug rėksmingos reklamos, paviršutiniškumo, pigaus blizgesio ir tuščio gyvenimo būdo propagavimo. Antraštės tarsi šaukte šaukia ir bruka savas instrukcijas, nurodančias: „kaip išgarsėti per 4 mėnesius”, „mados senienas spintoje - sunaikink!”, „išgelbėk spintą su stilistų komanda”, „ekranui per stora, Turkijai - tobula!”. Žurnale mažai tikrumo, natūralumo. Nuotraukos dirbtinai apdorotos, atspindi iškreiptą vaizdą. Viršelių fotosesijos labai drastiškos.
Reikia pripažinti, kad žurnalas turi daug skaitytojų. Ypatingai skaitomas „Raudonasis puslapis”, kurio redaktorė gydytoja ginekologė Vaiva Eringytė. Jos teikiama informacija jaunimui reikalinga, nes puslapis sulaukia tūkstančių klausimų. Įdomios ir skaitomos herojų gyvenimo istorijos. Man nepriimtinas interviu rašymo stilius, familiarus bendravimas su pašnekovais. Galėtų būti daugiau pažintinio, psichologinio turinio straipsnių.
O ką siūlo televizija jaunimui? Nors televizija pasižymi informacijos pateikimo formų įvairove ir yra pagrindinė laisvalaikio forma daugelyje šalių, neišskiriant ir Lietuvos, jaunimui siūlomų laidų joje stinga. Noriu pabrėžti, kad laidos, mano nuomone, labai susiniveliavę. Kokio amžiaus kategorijai priskirtume, pavyzdžiui, tokias laidas: „Chorų karai”, „Lietuvos talentai”, „Lietuvos balsas”, „Šok su manimi”, „Tu gali šokti” bei pokalbių laidas: „Pabandom iš naujo”, „Ką manai?”, „Kodėl?”? Šiose laidose dalyvauja bei jas žiūri ir jaunimas, ir vyresni. Tai - masinio žiūrovo labiausiai mėgiamos laidos. Jos nesiekia gilesnio turinio, suvokimo, nėra nei informatyvios, nei patikimos, dauguma reportažų paremti nuogirdomis, abejotina moraline kokybe, kultūra jose pateikiama kaip pramoga. Žmonės jas žiūri norėdami atsipalaiduoti. Mano manymu, tokių laidų visai nereikėtų: jos ne atpalaiduoja žmogų, o priešingai - apkrauna smegenis nereikalingu šlamštu.
Tiesa, yra ir vertingų, informatyvių laidų, pvz., jaunimui skirta viktorina „Tūkstantmečio vaikai”. Tai nuo 2008-ųjų metų gyvuojantis televizijos projektas kuriame rungiasi šauniausi mūsų šalies vaikai. Kasmet garbingais „Lietuvos tūkstantmečio vaiko” titulais apdovanojami aštuoni patys gudriausi mokiniai - nuo penktokų iki dvyliktokų. Nugalėtojai taip pat pagerbiami LR Prezidentūroje ir kaip garbės svečiai kviečiami į įvairius valstybinės reikšmės renginius. Projektą globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Per trejetą viktorinos gyvavimo metų „Lietuvos tūkstantmečio vaikai” tapo viena labiausiai žiūrimų laidų, kurią vakarais stebi įvairaus amžiaus žmonės iš visos Lietuvos. 2009-aisiais viktorina yra pripažinta geriausia „Lietuvos televizijos” laida ir apdovanota simboliniu „Bitinuku”. Šiemet šį apdovanojimą pelnė geriausiu televizijos laidų vedėju pripažintas Žygis Stakėnas, kuriam drauge su Vaida Genyte ir patikėtas žaidimo vairas. Projektas supažindina visuomenę su įvairiose Lietuvos mokyklose besimokančiais gabiais, visuomeniškai aktyviais ir darbščiais mokiniais.
Projekto misija: kelti mokslo, žinių, mokyklos ir pedagogų prestižą; skatinti mokinių smalsumą, domėjimąsi mokslu bei supančiu pasauliu, raginti mokinius dalyvauti visuomeniniuose projektuose; mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, tarp mokinio ir mokytojo; ugdyti jaunimo suvokimą, kad mokslas ir žinios yra pagrindinis mokinio tikslas; išaukštinti paprastus, darbščius ir gabius moksleivius, kuriais galėtų didžiuotis visa tauta. Moksleiviams pateikiami klausimai apima šias temas: vaizduojamąjį meną, kino filmus, geografiją, istoriją, literatūrą, muziką, politologiją, tiksliuosius mokslus, sportą, populiariąją kultūrą. Žaidimas nėra tik sausas žinių patikrinimas, labai svarbios bendrosios moksleivių žinios, pilietinis smalsumas, domėjimasis šalies ir pasaulio aktualijomis, netgi populiariąja kultūra. Žaidime taip pat svarbu greitas mąstymas ir atmintis.
Vis populiaresnėmis tampa pažintinio informacinio pobūdžio laidos, kurių nepavadinčiau skirtomis jaunimui, bet jas žiūri ir jaunimas - tai žinios, panorama ir pan. Daug naudingos informacijos suteikia, plečia akiratį laida „Popietė su A. Čekuoliu”, kuri, beje, vedama taisyklinga lietuvių kalba.
Iš radijo laidų, skirtų jaunimui, paminėčiau savo miesto radijo stoties FM99 transliuojamą laidą „Mes kitokie”. Kiekvieną ketvirtadienį, 18val. laidos vedėjai tiesiogiai bendrauja su svečiais, pašnekovais ir klausytojais. Kalbama įvairiomis temomis: apie meną, kultūra, jaunimo organizacijas, renginius, sveiką gyvenseną, madą ir stilių, jauno žmogaus psichologiją. Laidos komandą sudaro 9 aktyvūs, kūrybingi moksleiviai, kuriuos mes pažįstame ir sutinkame renginiuose. Mes patys galime siūlyti įvairias temas, dalyvauti diskusijose.
Dar viena svarbi žiniasklaidos priemonė - internetas. Daugelį žurnalų, laikraščių, televizijos laidų versijas galime rasti internete. Tai jau nieko nestebina. Norėčiau trumpai aptarti kitą unikalų reiškinį - socialinį tinklalapį „Facebook”. Pažodžiui išvertus reiškia „veidaknygė”. Sukūrimo pradžioje jis buvo skirtas Harvardo universiteto studentams, o dabar - populiariausias, daugiausiai narių turintis tinklalapis. Psichologų nuomone, tai svetainė, kuri geriau už laboratorinius tyrimus atspindi kasdienę žmonių sąveiką. Tai ne vien jaunimo tinklalapis, tačiau jaunimo jame apstu. Juo naudojasi net ir vaikai. Tinklalapyje galim ne tik bendrauti su žmonėmis, dalintis nuotraukomis, informacija. Tikriausiai nerastume nė vieno žurnalo, laikraščio, televizijos kanalo, radijo stoties, kurie neturėtų puslapio „Facebook’e”. Tinklalapis ypatingas tuo, kad galima rasti visą informaciją vienoje internetinėje erdvėje.
Taigi Lietuvoje stinga intelektualių žurnalų, laikraščių, televizijos ir radijo laidų, kurios skatintų jauną žmogų tobulėti, puoselėti gilesnio, teigiamo turinio vertybes. Šiuo metu žiniasklaida orientuota į paviršutiniškai mąstančius žmones. Žiniasklaidos įtaka jaunimui yra be galo didelė, tačiau liūdna tai, kad proporcijos išsidėstę neigiamo poveikio naudai.

Rodyk draugams

Aš ir Maironis

2012-10-07 parašė metide

Jeigu kur nors gatvėje atliktume apklausą, koks yra vienas iškiliausių, žinomiausių ir labiausiai nusipelniusių Lietuvos kūrėjų, neabejoju, kad didžiąją dalį išvardintų laurų susižertų Maironis. Jo vardas žinomas beveik kiekvienam - ir jaunam, ir senam. Neabejotinai reikia pritarti, kad Maironis yra nusipelnęs visų tų skambių žodžių, kuriais yra vertinamas. Tačiau kiekvieno žmogaus santykis su šiuo poetu skirtingas, ir aš kartais pamąstau, koks gi yra mano ryšis su Maironiu ir jo poezija.
Pradėsiu nuo to, kad mes su Maironiu esame skirtingų laikmečių žmonės. Didžiąją gyvenimo dalį jis gyveno priespaudos kamuojamoje Lietuvoje, svarbu paminėti, kad būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu buvo parašyti geriausi jo eilėraščiai. Tiesa, Maironis turėjo galimybę gyventi ir po 1918 metų vasario 16 dieną paskelbto Nepriklausomybės Akto, kuriuo buvo sukurta Lietuvos valstybė. Aš - jau kitokios, atkurtos nepriklausomos Lietuvos vaikas. Tai, koks gyvenimas buvo anuomet, ir gyvenimas, koks yra dabar - du skirtingi pasauliai. Dėl šios priežasties šių dienų Lietuvos gyventojui turėtų būti sunku teisingai suvokti ir vertinti tą istorinių aplinkybių lemiamą situaciją, kurioje gyveno Maironis ir tuos faktorius, kurie buvo jo kūrybos įkvėpėjai. Priežastys, skatinusios Maironį rašyti, net aukoti savo ambicijas (antai dėl savo “litvomanijos” jis prarado galimybę tapti vyskupu, ir tai buvo skaudus smūgis tokiam ambicingam žmogui kaip Maironis), šiaip ar taip šiomis dienomis nebeaktualios. Poeto eilėraščių temos - gamta, romantikui būdingi invidualūs išgyvenimai, patriotizmas labai mažai ką reiškia šių dienų jaunam žmogui. Tačiau, kaip bebūtų, man šie dalykai aktualūs ir aš labai džiaugiuosi juos atradusi Maironio poezijoje.
Antanas Baranauskas buvo vienas iš autoritetų Maironiui. Jo “Anykščių šilelio”, Simono Daukanto “Girių aprašymų” įkvėptas Maironis kūrė gamtinę poezija. Įvairius jausmus man sukelia šios temos eilėraščiai - ir estetinį pasigerėjimą senosios Lietuvos gamta, ir liūdesį matant milžiniškus pasikeitimus dabartinėje valstybėje, kurioje vis labiau ir labiau urbanizacija griauna natūralų ir tokį brangų, unikalų šalies kraštovaizdį. Nejaugi tik tiek mus tereikia - apsistatyti dangoraižiais, vamzdžiais, kurie kainuoja milijonus ir dar yra vadinami didžiu menu? Bet to, kas dar išlikę natūralu, gražu - mes nevertinam, paverčiam savartynais ar dar kaip nors kitaip griaunam tai, kas unikalu.
Emociškai stipriausi, bet mane asmeniškai mažiausiai sudominę Maironio eilėraščiai - indivualiosios tematikos poezija. Nors joje per lyrinį subjektą poetas akivaizdžiai reiškia savo amžiną kažko ilgesį, savo skausmą, nusivylimą ir kitus romantiniam eilėraščio žmogui būdingus jausmus, vis tik mano širdies kertelės ši poezija nesuvirpino.
Visai priešingai mane paveikė ir labiausiai sudomino patriotiniai Maironio eilėraščiai - labiausiai žinomi visiems, nors kažką girdėjusiems apie šį poetą. Reikia labai gerai suvokti istorines aplinkybes, kad būtų galima tinkamai įvertinti kokie svarbūs tuo metu buvo poeto eilėraščiai. Jis ryžosi rašyti lietuviškai spaudos draudimo metais, jo kūryba - tautos dvasios kelėja, savimonės ugdytoja. Jei tik dabar turėtume nors vieną tokį žmogų (dėja, paskutinysis tautos dainius Justinas Marcinkevičius neseniai išėjo anapilin, kuris, tiesa, buvo Maironio poezijos tęsėjęs, daug motyvų perkėlęs į savo kūrybą) galbūt tai mus skatintų kurti kitokią Lietuvą, ugdytų tėvynės meilę ir daug norinčių emigruoti apsigalvotų, o tie, kurie išvykę - grįžtų. Jei tik būtume vieninga tauta… Tos vienybės ilgesį nors kažkiek sumažina Maironio poezija - jeigu prieš amžių buvo toks žmogus, kuris kėlė tautą, neabejoju, yra vilties, kad tokių žmonių dar bus. Dėl to man labiausiai patinka patriotiniai jo eilėraščiai.
Štai taip aš pabandžiau atskleisti savo požiūrį į Maironį, į jo poeziją ir ką ji man reiškia. Manau, kad tereikia šiek tiek pasigilinti į šio žmogaus asmenybę, biografiją, aplinkybes, kuriose jis gyveno, kad suprastum kokia neįkainojama yra jo poezija - mūsų tautos lobis, kuriuo galime didžiuotis.

V.M.

Rodyk draugams

Ar yra vietos Hamletui šiuolaikinėje visuomenėje?

2012-10-07 parašė metide

Šiuolaikinė visuomenė dažnai apibūdinama kaip susvetimėjusi, sumaterialėjusi, godi ir vartotojiška. Joje vis labiau linkstama viską matuoti vienadieniu populiarumu, sėkmės istorijomis, prasilenkiančiomis su tikrosiomis vertybėmis. Nuolat skubantis, gyvenimo tempą besivejantis žmogus nebeturi laiko apmąstymams , galvojimui, nes yra priverstas veikti greitai ir nesuklysti. Tokios šiuolaikinės visuomenės sąlygos: nuolatinė kova už būvį - laimi stipresnis, ištvermingesnis, gudresnis. Tad, ar yra vietos Hamletui šiuolaikinėje visuomenėje?
Taip. Šiuolaikinėje visuomenėje Hamletui vietos yra. Tiesa, tą vietą nuolat bando užimti „čia ir dabar” tipo žmonės, kuriems svarbu veikti kuo daugiau ir kuo greičiau, dažnai - lipant per kitų žmonių galvas. Taip „gimsta” karjeros žmonės, „lyderiai”, nematantys šalia savęs žmogaus. Nepaisant to, visi mes ilgimės tikrųjų vertybių ir ieškome būdų, kaip prie jų prisiliesti. Kokioje realybėje begyventume, žmonės, kovojantys už idealus, mus įkvepia ir žavi. Vien žinojimas, kad yra tokių žmonių, kovotojų prieš blogį, koks buvo Hamletas, sustiprina mus, kuriems nesvetimas tiesos ir gėrio troškimas. Nevadinu Hamleto kovos kerštu - jis priešinosi blogiui, susikovė ir žuvo. „Nors netikime, kad gėris laimės - stenkimės jam padėti…”- mokė Motina Teresė.
Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje gėris ir blogis taip susipynę, kad sunku atskirti, kur prasideda vienas ir pasibaigia kitas. Dažnai gyvenimas neigia gerumą, kuris neabejotinai yra gėris, o pakantumas blogiui šaiposi iš naiviųjų. Tyli „tolerancija” gali sugriauti, visa, kas dar likę iš doros ir gėrio. Hamletas nesitaikstė su melu ir niekšybėm. Mūsų visuomenėje yra žmonių, kurie maištauja, kelia opius klausimus į viešumą, streikuoja, mitinguoja. Tik, deja, ar jie būna išgirsti?
Režisieriai (J. Vaitkus, O. Koršunovas), kuria aštrius spektaklius, rašytojai - knygas, o korumpuotas valdžios laivelis plaukia kaip plaukęs.
Manyčiau, teigti, kad Hamleto tipo žmogui nėra vietos šiuolaikinėje visuomenėje būtų tas pats, kaip sakyti, kad visuomenėje egzistuoja tik ekstravertai, o intravertų nėra. Hamletiška asmenybė - tai egzistuojanti, mąstanti, sąmoninga būtybė. Dažnam iš mūsų nesvetima hamletiška abejonė ir neryžtingumas. O kuris žmogus gyvenime nesusidūrė su hamletiškuoju klausimu „būti ar nebūti” transformuodamas jį į savų problemų sprendimą. Sutinku, kad visuomenei reikia greitų sprendimų, greito produkto ir greito jo suvartojimo, kad galėtų vartoti vėl ir vėl, bet tai, anaiptol, nėra tikrasis gyvenimas. Tai - gyvenimas be turinio, kitaip tariant, be prasmės. Galima teigti, kad Hamleto kerštas beprasmis, juk kova dėl šeimos garbės žiūrint iš šių dienų realybės (skyrybos, meilužiai - normalu) bereikalinga. Daugelis taip ir pasakytų. Deja „vienintelė problema egzistuoja pasaulyje: kaip susigrąžinti žmonijai dvasingumo reikšmę? <..> Juk negalime gyventi rūpinantis tik šaldytuvais, sąskaitomis ir kryžiažodžiais,”- rašė A. De Sent-Egziuperi. Hamletas - lėtas, ramus mąstytojas - sako, jog gyventi bet kaip negalima.
Apibendrinama aš manau, kad Hamletas turi vietą šiuolaikinėje visuomenėje, tik dabar jo vieta nėra „ant bangos”, nes visuomenei per daug mąstantis žmogus nereikalingas, tačiau būti nereikalingu, tai nereiškia neturėti vietos. Tiesiog ta vieta yra mažiau svarbi pilkai masei, o masė ne visada yra teisi.

Rodyk draugams