BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mano teatras - mano mieste

Miestas, kuriame yra teatras, atrodo, tarsi turėtų savo paslaptį. Keista ta paslaptis. Sunkiai nusakoma žodžiais, bet argi viską galima jais pasakyti? Ne, tikrai ne. Tam ir yra teatras - ten kalbama kita kalba - teatro kalba, o ji - ne vien žodžiai. Tai kažkas, ką įtari esant, bet negali niekur surasti. Ir tuomet eini į teatrą. Nes ten gyvena tas kažkas…
„Tikiuosi, jis fantastiškas”,- apie mano miesto teatro spektaklį rašė pats rašytojas M. Burgessas. Čia jis apie „Heroiną”, nors pastatymo pagal savo knygą pats nematė. Aš mačiau. Žiūrėjau į raudona spalva užlietą erdvę, scenoje besiblaškančias sužeistas jaunų žmonių sielas, ir tame šiurpaus gyvenimo filme pirmą kartą buvau taip arti žiaurios realybės. Kai ji, realybė, verianti, žeidžianti, ateina nuo scenos - aš, atvirkščiai, tampu stipresnė. Ir atgrasi tikrovė atrodo išsprendžiama. Ir ne tokia beviltiška. Kas tai? Ar žmonės, esantys scenoje, mums įpila taurę tikėjimo eliksyro? Kodėl jų sudėliotas pasaulis atrodo viltingiau? Ar tai tik iliuzija? Iliuzija, kuria nori patikėti. Todėl ir sakau, kad teatras - tai paslaptis.
Kartais, kai nuotaika keičiasi minučių ritmu, nesuprantamu net sau pačiai, pats geriausias vaistas nuo šios „aritmijos” - gyvas bendravimas su žmogumi, kuris teatro scenoje nori tau pasakyti: „Ei, žmogau, atsikvošėk, dirstelk į mane, kitus - pamatyk save tarsi veidrodyje - tau palengvės”. Ir taip nutinka. „Brendimo kančios” atsuko man kitą veidrodžio pusę (tiesa, man tuomet buvo 13m.), o joje aš pamačiau… ai, nenorėčiau visko taip išplepėti. Tai buvo taip laiku ir, tiesą sakant, vietoje… mano gimtajam mieste.
Man patinka, kad mano miestas turi savo teatrą. Ir netgi savąją - moksleivišką auditoriją. Žiūrovų salėje kartais jaučiuosi kaip jaukiame moksleivių sambūryje. Manau, kad čia susirenka giminingos sielos - tai juntama tvyrančiame ore. Apskritai, teatras turi tik jam būdingą salės šnaresį, savo tylą, net kvėpavimą. Scenos vyksmas sujungia sėdinčius salėje nepažįstamus žmones. Kažkoks keistas vienijantis jausmas tarsi nematomas užpildas užlieja salės erdvę, kurioje tu esi, o gal ir ne… Gal vaikštai kažin kur Nemuno pakrante ieškodama žaliaakio Žuvų piemens pėdsako ar klausaisi melodingos Dailidės dukters baladės? O gal širdis spurda Dubingių dvare kartu su meilės dramą išgyvenančios nelaimingos Lietuvos karalienės gėla? Galbūt iš visų jėgų šauki: „Bėk, Beatriče, bėk! Bėk, kol visa griaunanti inercijos banga nenubloškė tavęs, kol nepasiglemžė aklas žiaurumas, bėk…”
Ne, „teatras negelbėja, jis leidžia sužinoti”,- sako italų režisierius Romeo Castellucci. Bet sužinoti teatre - verta. Mano teatras - mano mieste atveria duris į platesnes meno erdves. Čia darnoje sugyvena fotografija, dailė ir muzika. Man įdomiausia - pirmoji, leidžianti į pasaulį dirstelėti trečiąja akimi - pro fotoobjektyvo stiklą. Nestatau sienų suvokdama pasaulį tarp įvairių meno šakų: sustingęs vaizdas nuotraukoje turi savo judesį, garsą ir net žodį, o judantys paveikslai scenoje ilgai sustingsta atmintyje ir vėl atgyja vaizduotėje. Eidami į mažąją salę spektaklio link praeiname pro fotomenininkų darbus. Tos šnekančios sienos, nukabinėtos fotografijomis, tarytum tiltas, jungiantis labai panašius pasaulius - jų centre „žmogaus apnuoginta širdis”. Ir ką gi ji man primena? Ogi, kad mano teatras turėjo puikų poetinių vaizdinių pasaulį, sukurtą pagal Mačernio „Vizijas”. Mačiau jį, kai dar nebuvau skaičiusi poeto eilių. Viskas tuomet buvo panašu į pasaką. Ir gerai. Aš laiku atėjau į šią pasaką. Tada ji man buvo tik graži, o dabar - sudėtinga, kartais nesuvokiama, provokuojanti, atverianti, klausianti. Bet visuomet reikalinga…
Stabteliu prie skelbimų lentos. Šviežutėlis spektaklio plakatas, dar kvepiantis spaustuvės dažais, kviečia trumpam pokalbiui praeivius. „Šitas geras, šitas - ne man, ko gero per rimtas, nežinau, ar to noriu dabar, o kas iš to…” - girdžiu kaip kalbasi jie su tavimi. Nenusimink, šiandien tokia diena. Jie turi daug reikalų. Svarbių. Jie skuba: šiek tiek pavargę, šiek tiek sunerimę, šiek tiek abejingi, išdėlioję save po dalelę prie kiekvieno rūpesčio stotelės.
Visi mes - gyvenimo praeiviai. Visi sustojame įlipti ir išlipti savose gyvenimo stotelėse. Vienoje gražioje stotyje stovi mano miesto teatras… Argi nesakiau, kad toks miestas turi savo paslaptį…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą