BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Savanorystė vartotojiškos kultūros kontekste

Europos Sąjungos Tarybos sprendimu 2011 metai buvo paskelbti savanoriškos veiklos metais. Kunigas Ričardas Doveika savanorį apibūdina taip: „Savanoris - žmogus, kuris su visišku atvirumu ateina, pasilenkia ir pasilieka prie kito žmogaus.” Krikščioniškos vertybės glaudžiai susiję su savanorystės principais, todėl nenuostabu, kad daug išpažįstančių šią religiją neatlygintinai padeda kitiems. Viena tokių - Motina Teresė, savo veikla įkvėpusi daug žmonių, kurie sėkmingai seka jos pavyzdžiu. Tačiau šiuolaikinė visuomenė - pasaulietiška, tad kaip gi į savanorystę žiūrima vartotojiškos kultūros kontekste ir, apskritai, ką žmogui reiškia savanorystė?
Savanorystės reikšmė savanoriui labiausiai atskleidžiama būtent vartotojiškumo kontekste, kaip priešprieša tam, ką savanorystė suteikia žmogui. Šiuolaikinė kultūra ugdo savanaudišką žmogų. Priešingai nei savanorystė, kuri padeda savanoriui jaustis reikalingam. Pavyzdžiui: žmogus, savanoriškai dirbdamas „Jaunimo linijoje” ir teikdamas psichologinę pagalbą jaučia, kiek daug prašančiajam pagalbos reiškia tiesiog paprastas pokalbis, išklausymas, suteikta galimybė išsikalbėti, pasidalinti problemomis. Vartotojiška visuomenė ugdo žmogų, kovojantį tik patį už save, kai tuo tarpu savanorystė skatina komunikabilumą, išmokstama bendrauti ir dirbti komandoje. Bene didžiausias savanoriškos veiklos projektas, kai ypač svarbus komandinis darbas - aplinkos tvarkymo akcijos, konkrečiai - visiems girdėta akcija „Darom”. Pati pirmoji įvyko 2008 metais Lietuvoje ir Estijoje, iš viso akcijoje jau dalyvavo 1,5 mln žmonių, o šiemet planuojama ją vykdyti net 30 - yje šalių. Be žmonių tarpusavio bendravimo, noro dirbti kartu - „Darom” niekada nebūtų pasiteisinusi. Svarbu paminėti tai, kad savanorystė suteikia galimybę į pasaulį pažvelgti iš kitos perspektyvos - į pirmą planą neiškeliant materialumo. Savanoriškas darbas stichinių nelaimių vietose gali labai paveikti žmogų: netekčių akivaizdoje padėti suvokti, kad svarbiausia gyvenime - žmogaus ryšis su žmogum, ir jokie pinigai to niekada negalės pakeisti. Kitaip nei vartotojiška kultūra, kur svarbu vien tik materiali nauda, savanorystė padeda įgyti vertingų įgūdžių ir savybių, naudingų realizuojant savo lūkesčius ar siekiant asmeninės karjeros, bei suteikia galimybę susirasti naujų draugų, kai santykiai nėra grindžiami vien tik nauda.
Labai svarbi yra ir šios dovanojimo kultūros reikšmė visuomenei. Savanorystė tai viena priemonių, kuria pavieniai asmenys ar grupės gali atkreipti dėmesį į žmogiškąsias, socialines ar švietimo problemas. Pavyzdžiui: paramos fondas „Saulės smiltys”, kuris padeda vaikams, sergantiems tuberkulioze arba jau kelis metus iš eilės organizuojamas paramos festivalis Alytuje „Po saule”, kurio metu surinktos lėšos skiriamos Alytaus apskrities valstybiniuose globos namuose augančių vaikų lavinimui. Tokie paramos fondai ir renginiai neįsivaizduojami be savanorių pagalbos. Be to, savanorystė skatina toleranciją ir humaniškumą. Dalyvavimas įvairiose kraujo donorystės akcijose, kai savanoriškai ir neatlygintinai žmonės tampa kraujo donorais yra ypač susijęs su savanorystės principais: siekiu suteikti naudos visuomenei ir kiekvienam jos nariui atskirai. Taip pat savanoriškas dalyvavimas ir prisidėjimas prie organizavimo įvairių Lietuvai svarbių įvykių atminimui, pavyzdžiui, vasario 16 - osios ar kovo 11 - osios paminėjimų, skatina ir ugdo pilietiškumą, o pilietiškas žmogus yra kiekvienos tautos vertybė. Taigi savanorystė yra labai svarbi ir reikšminga visuomenei.
Tačiau, mano nuomone, tikrąją savanorystės prasmę ir reikšmę galima suvokti tik nors kartą pačiam ją išbandžius. 2011 metai į Lietuvos sporto kultūros istoriją buvo įrašyti kaip legendiniai metai - šešiuose miestuose vyko didžiausia ir gražiausia šventė - Europos vyrų krepšinio čempionatas. Krepšinio manija buvo apėmusi visą šalį, o man teko didelė garbė prisidėti prie šio įvykio organizavimo ir būti viena didelės savanorių šeimos dalimi. Ta patirtis, kurią įgijau, ir emocijos, kurias suteikė „Eurobasket” yra nepamirštamos. Savanoriai negailėdami savęs dirbdavo beveik be poilsio ir miego, paprašyti pagalbos - niekada neatsisakydavo padėti. Tai žmonės, kurie pamiršo savo poreikius ir atsidavė darbui vardan vieno tikslo - surengti patį geriausią čempionatą - ir už tai negavo jokios materialinės naudos, tačiau tai, ko kiekvienas išmoko negalima įvertinti jokia pinigų suma - tai neįkainojama.
Apibendrinant galima pasakyti, kad savanorystė - dovanojimo kultūra - kaip gražiausia gėlė žydi vartotojiškos kultūros arimuose. (čia jau gal truputį nusišnekėta) Tai opozicija susvetimėjusiai, savanaudiškai ir materialiai visuomenei. Tačiau jei tik savanorystė išliks, visuomenėje bus ugdomos ir tokios vertybės kaip altruizmas, pasiaukojimas, pilietiškumas ir humaniškumas. Nes kaip buvo pasakyta oskaru apdovanotame filme „Perl Harboras” - nėra nieko stipresnio už savanorio širdį.

V.M.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą