BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Eiti su žmogumi…

Nori to ar ne, o teatras yra visur. Įvairiausių žanrų teatro spektakliai jau daugybę metų vyksta ant didžiosios mūsų planetos scenos. Tam tikrais istorijos momentais žmonių gyvenimas būna kur kas įdomesnis negu veiksmas scenoje. Tuomet teatro salės ištuštėja, nes tikrasis teatras vyksta miestų aikštėse, gatvėse, valdžios buveinėse. Bet tai praeina, ir žmogus vėl atsigręžia į „patį trapiausią, patį nepatvariausią, labiausiai epochos kontekste suvokiamą meną“ (Anne Ubersfeld) – teatrą.
Kodėl mums jo vis dėlto reikia? Be abejo, ne visiems. Teatras, kaip žinia, yra menas, kuris, anot pasaulinio garso mąstytojo, humanisto Viktor E. Frankl užpildo bet kokios talpos indą, perima visą žmogaus sielą, jos sąmonę, taip suteikdamas sielai sparnus į neribotą laisvę ir siekius. Per pasąmonę menas veikia ir elgesį ir mąstymą. Kiekvienas žmogus turi savo supratimą, nuostatą, kiek tas menas jam reikalingas. Ir ar reikalingas apskritai? Vieniem reikia greito maisto, kitiems - kvepiančio namų virtuve, tretiems – gurmaniškų patiekalų. „Manau, kad yra tokių žiūrovų, kurie nori ateiti į spektaklį ir pamąstyti, nori susitapatinti ir išspręsti savo klausimus, pamatyti scenoje jų atspindimas mintis. Man atrodo, tas žiūrovas, kuris nori papramogauti, turi pasirinkimą ir renkasi kitą spektaklį, kitą teatrą,“- sako mano mylima aktorė Rasa Samuolytė. Iš tiesų, žiūrovų, kurie nori papramogauti, vis daugėja, o ir teatro, pataikaujančio žiūrovui, tikrai nestinga. Turbūt veikia paprasčiausias rinkos dėsnis, kai paklausa atitinka pasiūlą. Nemanau, kad dėl to verta labai sielvartauti. Tiesiog turi būti atsvara – kitoks teatras, kuris taip pat turi savą žiūrovą. Ir jis yra. Juk pilnas sales surenka anaiptol ne tik „Domino“ (kuriame beje yra puikių spektaklių: „Ugnies medžioklė su varovais“, Cezario Graužinio spektakliai) teatras. Anot režisieriaus Gyčio Padegimo, visuomenė, norėdama iš teatro tik pasilinksminimo, hedonistinių poreikių tenkinimo, apvagia save. Teatras gali žymiai daugiau. Jis tarsi oazė tiek jame kuriantiems, tiek ir žiūrovams – žmonėms, kurie nenori paskęsti banalybės klišėse.
Yra ir kitoks teatro veidas. Galbūt jo kūrėjų tikslai yra labai pozityvūs, tačiau jų siekiant dažnai perlenkiama lazda. Šiuolaikinis žmogus yra pavargęs nuo gyvenimo tempo, skubos, įtampos, tad nenuostabu, kad jis ieško galimybės atgaivinti save, savo gyvenimą, būtį. Todėl daugelis, manau, jaučia poreikį ne pačiam menui, o būtinybei save sukurti, surinkti save iš dalelių ar atgaivinti. Tokiam žmogui tampa įdomu, kokią pasaulio viziją nori matyti menininkas, bet, deja, niekas to vaizdo,bent jau jo eskizo,papaišyti nenori. Sakysite, ne tokia teatro misija. Nežinau, tik sakau, kad kritikuoti, neigti, iškelti ydas ir silpnybes daug kas gali. Pateikti visa tai galima įvairiausiose formose, ne tik teatro. Na ir kas? O kur šviesa tunelio gale? Argi būtina norint pasiekti efektą nuolatos gluminti ir šokiruoti? Dauguma žiūrovų, intelektualioji publika, o ji dažniausiai ir lankosi teatre, visa tai supranta. Jų nereikia šokiruoti sukrečiančiais vaizdais, dar labiau gluminti socialinės tematikos paveikslais tam, kad išbustų iš beverčių vertybių pasaulio. Ne visi esame užliūliuoti serialų, realybės šou, pigių pramogų. Kas iš to, kad iliustruojami dalykai, kurie jau seniai ir taip aiškūs, bet mažai meno, iš kurio žmonės pasisemtų dvasingumo. „Teatras negelbėja – jis tik leidžia sužinoti“,- paprieštaraučiau sau italų režisieriaus Romeo Castellucci žodžiais. Vis dėlto, kartais norisi sužinoti daugiau. Ir tai, beje, pavyksta…
Kai žiūrėdama spektaklį jauti, jog kurdamas jį menininkas galvojo apie savo misiją, apie tai, ką jis norėjo pasakyti publikai – spektaklis „užkabina“. „Nors pjesė vadinasi „Chaosas“, ieškome harmonijos“,- taip apie savo spektaklį yra pasakiusi režisierė Yana Ross, ir nors nenorėčiau su niekuo ginčytis dėl to, kas kam yra gražu, įdomu ar prasminga, nes tai skonio, mentaliteto ir išsilavinimo reikalas, man šis spektaklis yra būtent toks. Manau, kad menininko uždavinys – stoti prieš blogį visa savo jėga, bet tai stiprių asmenybių misija. Jų teatrui labai reikia. Į jas krypsta žiūrovų akys ir širdys. Teatras turėtų nešti šviesą.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą