BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

„Kai gamta miega, jos alsavimo ritme gali paslaptį išgirsti“

… jeigu įsiklausysi. Tik ar mokam įsiklausyti? Diena barstydami save po dalelę įvairiausiuose svarbių pamokų labirintuose dažniausiai nurimusios gamtos alsavimo jau negirdime. Patys būname jau nugrimzdę į miego paslaptį.
Mes - miesto vaikai. Tai kas, kad dar ošia mūsų kiemuose liepsnabokščiai klevai, šiurena moteriški liepų siluetai. Langą atsidarom vis rečiau. Mat, daugelis civilizacijos teikiamų „patogumų” (kaukiančios signalizacijos, mašinų ūžesys) verčia kuo sandariau uždaryti langus ir duris.
Visgi, kai gamta miega, jos alsavimo ritme man gražiausia - žvaigždžių paslaptis. Kas tu - balta, gelsva, rausva, blyški, ryški, ryškesnė dėmelė danguje? Kodėl verti mane kaskart pajusti mūsų kasdieniškų rūpesčių menkumą ir keli nenumaldomą norą būti kažkuo, kuo nesu, būti kitur - nors nežinau kur? Ar tai beribės visatos šauksmas atsiliepia mažoje mano širdyje - aš irgi jos dalis? Ir tik pakėlusi akis į tave, žvaigždėtą dangų, tai pajuntu. Kas tos gyvos dangaus akys? Galbūt tūkstančiai akių, žiūrinčių į žvaigždes, susitinka jose ir grįžta atgal į žemę, praskrodę šviesmečius, kad nukristų į mūsų mintis. Tuomet mes gimstame, tuomet tampame kažkuo didingesniu, negu esame iš tikrųjų.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme aš jaučiu ramybės paslaptį. Kad ir gėlės… Jos, kaip ir žmonės, gyvena neramioje aplinkoje, kenčia pasaulio užterštumą ir nuosmukį. Ir vis dėlto, kad ir kur jos augtų - pakelėse, prie sąvartynų, apleistuose kiemuose - jos visada gražios, linksmos ir kvapnios. Jos alsuoja ramybe ir romumu. Tokia jų prigimtis. Mes - panašūs į gėles. Mes irgi turime gyventi natūralų, ramų gyvenimą. Žiūrėdama į gėles suvokiu, kad sielos prigimtis - ramybė. Argi tai ne paslaptis? Šią paslaptį jau senų senovėje įminė Rytų religijos, kuriomis dabar labai susidomėję Vakarų pasaulio žmonės. Jie sako savo maldose „OM ŠATI” indų kalba, tai reiškia - esu rami siela. Kiekvieno iš mūsų, kiekvienos sielos tikroji prigimtinė religija yra ramybė. Ir nereikia kopti į Himalajus, užsidaryti į vienuolyną, kad pajustume šią ramybę. Ji teka ir lietuviško beržo kamienu, žvelgia žalčio žvilgsniu iš žalio ežero vandens, šnara nukritusių lapų kvėpavime, rieda lietaus lašu per mano lango stiklą.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme gali išgirsti tūkstančius paslapčių. Reikia tik vieno - įsiklausyti!..

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą